Paskutinė keturmečio berniuko nužudymo byla ir Saviečių šulinio tragedija, tai tarsi vienas besikartojantis reiškinys, tačiau iš tikrųjų tai dvi visiškai skirtingos istorijos, kadangi vienu atveju tragedija įvyko asocialioje aplinkoje, o kitu – ji pasikartojo normalioje eilinėje lietuviškoje šeimoje. Juk iš viešumoje pasklidusių nuotraukų buvo matyti, kad vaikas neišgyveno nepritekliaus: aprengtas gražiais rūbeliais, apsuptas lyg ir nuoširdžiai besišypsančių būsimų tėvų – budelių dėmesiu, ir net gi yra užfiksuotas momentas, kur jis pagal visus saugaus eismo reikalavimus automobilyje sėdi ant galinės sėdynės prisegtas saugos diržu.
Įsivaizduokite, kad kažkuriame Lietuvos miestelyje įvyksta tokia situacija: į viešąjį parkelį išeina pasivaikščioti vidutinio amžiaus norvegas, atvykęs į komandiruotę, o iš kitos parko pusės eina vidutinio amžiaus moteris su mažamečiu vaiku, ir jie kartu vedasi trejų – penkerių metų aviganio veislės šunį. Tiesa, šuo yra be pavadėlio ir be antsnukio. Staiga linksmasis šuo pribėga prie norvego, tarsi draugiškai ant jo užšoka, šiek tiek išpurvina rūbus, tačiau patį norvegą tai ne juokais išgąsdina – jis paprašo moters sutramdyti šunį, tačiau ji replikuoja, kad šuo yra geras ir nieko blogo nepadarys, tačiau norvegui priminus, kad pagal vietos savivaldos taisykles naminiai šunys viešoje vietoje gali būti vedžiojami tik su pavadėliu ir antsnukiu ir kad moteris daro administracinį nusižengimą, į tai norvegas iš moters gauna keletą riebių replikų. Visa tai vyksta vaiko akivaizdoje.
Tokiu būdu norvegas atvyksta į vietos savivaldos vaiko teisių apsaugos instituciją ir pateikia rašytinį prašymą taikyti bent minimalias poveikio priemones, nes moteris – vaiko mama – vedžiodama šunį ir nesilaikydama nustatytų taisyklių, demonstravo netinkamą elgesį vaiko atžvilgiu.
Iš tiesų, Administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnyje yra numatyta tėvų atsakomybė už: a) tėvų valdžios nepanaudojimą arba b) valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams. Tėvų valdžios nepanaudojimas elementariausiu atveju gali pasireikšti, kai tėvai neužtikrina, kad vaikas reguliariai lankytų mokyklą, tuo tarpu tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams yra ženkliai subtilesnis reikalavimas, kurio galima sakyti kiekviena normali šeima nesilaiko beveik kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, Jūs skubate ryte į darbą ir dar vežate vaiką į mokyklą bei viršijate greitį, policija Jūs sustabdo ir išrašo protokolą už greičio viršijamą, bet jeigu Jūs šį pažeidimą darote vaiko akivaizdoje, vadinasi veikiate priešingai vaiko interesams, nes skatinate jį elgtis priešingai įstatymui ir parodote jam, kad viršyti greiti yra normalu, tačiau praktika yra susiklosčiusi taip, kad vargu, ar policininkas – valdžios atstovas – papildomai įžvelgs tame kažkokį pažeidimą. Kitas pavyzdys galėtų būti socialiniai tinklai – įsivaizduokite, kad supermamytė paviešina idilišką nuotrauką, kurioje visa šeima švenčia Šv. Kalėdas, kambarys papuoštas eglute, daug dovanų, sėdi gražūs vaikučiai ir šalia pozuoja jų tėvai su vyno taurėmis. Tokiu būdu tėvai demonstruoja vaikams, kad būtinas krikščioniškos šventės atributas yra alkoholis, kad šventė skirta ne pabūti mintimis apie esminius gyvenimo dalykus, o tiesiog žmogiškai atsipalaiduoti, ir žinoma, kiek iš tiesų taurių vyno buvo išgerta jau lieka už kadro. Bet ir šiuo atveju yra sunkiai įsivaizduojama situacija, kad vaiko teisių apsaugos specialistai naršytų internetą ir ieškotų panašaus pobūdžio pažeidimus, kad bent jau pareikalautų iš tėvų pasiaiškinimo, kad priverstų juos bent akimirką apmastyti savo elgesį su vaikais. Analogiška situacija ir su šuns vedžiojimu nesilaikant savivaldybės nustatytų taisyklių, kai pažeidimas padaromas ne vien tik savaime už taisyklių nepaisymą, bet ir už tėvų valdžios panaudojimą priešingai vaiko interesams, jeigu vaikas stebėjo, kad šuo viešoje vietoje gali būti vedžiojamas be pavadėlio ir šokinėti ant praeivių, nes tokioje situacijoje veikiama priešingai vaiko interesams, nes iš jo patys tėvai atima galimybę tapti socialiai atsakingu visuomenės nariu, elgtis pagal nustatytas normas ir žinoti ne tik savo teises, bet ir nepamiršti ir pareigų kitų visuomenės narių atžvilgiu.
Taigi tęsiant norvego temą, jis grįžta į savo šalį ir po gero mėnesio elektroniniu paštu teikia paklausimą vaiko teisių apsaugos institucijai dėl jo skundo nagrinėjimo. Jo nuostabai jis gauna atsakymą, kuris realiai atspindi visą nacionalinės politikos ir institucijų neištobulintą požiūrį į vaikų teises: mūsų šalyje daug vaikų badauja asocialiose šeimose, o Jūs dar norite, kad su normaliomis šeimomis kovotume?
Vadinasi jeigu Jūs nesmurtaujate prieš savo vaiką, netaikote jam fizinių bausmių, tai Jūs esate normali šeima ir Jūs savo vaiką auklėjate tobulai. Jūs ir toliau galite su vaiku automobilyje važinėti neblaivus, nes blogiausiu atveju Jums tik bus atimtas vairuotojo pažymėjimas ir kas ironiškiausia – po pusės termino tokie vairuotai prašo jiems grąžinti vairuotojo pažymėjimą anksčiau laiko ir kaip grąžinimo motyvas yra nurodoma būtinybė vežioti vaikus į mokyklą ar būrelius.
Stebint tokias situacijas, matyti, kad valstybės institucijoms iš tiesų pritrūksta ryžtingumo bent pamėginti normalius tėvus traukti atsakomybėn, nes tai gali atsisukti prieš pačius vaikų teisių gynėjus, kai nepatenkinta supermamytė viešoje erdvėje ims kaltinti tokius specialistus perdėtu kišimusi į vaikų auklėjimą, nepaisant to, kad minėtoji mama akivaizdžiai elgiasi priešingai vaiko interesams, nors jai gali atrodyti, kad ji elgiasi tobulai. Tuo tarpu vaiko teisių gynėjui reikės atsakyti prieš vadovybę ir parašyti šūsnį pasiaiškinimų, praeiti vidinius patikrinimus ir neeilines atestacijas.
Tendencijos rodo ir tai, kad normalių šeimų tėvai tarsi varžosi konkurencinėje kovoje su kitais tėvais dėl to, kieno vaikas yra geresnis, kurio pažymiai geresni, kuris lanko daugiau būrelių. Socialiniuose tinkluose galima pamatyti tėvų dedamus vaizdo įrašus, kaip jų vaikas neva puikiai muzikuoja, ar dainuoja, nors realiai tas vaikas tai daro kaip eilinis vidutiniokas. Arba iš anksto jam prognozuojama puiki ekonomisto ar teisininko karjera, nors jis pats turi visai kitų savo vaikiškų troškimų ir tenori įvaldyti amatininkystę tapdamas nuostabiu baldžiumi ar kulinaru, kurio pagrindiniais užsakovais bus tie patys ekonomistai ar teisininkai.
Kita opi problema slypi ir tame, kad valstybėje nėra patikimos oficialios statistikos, kiek savižudybių įvyksta tarp vaikų būtent iš normalių šeimų, kur nėra jokio fizinio smurto, bet vaikas kas diena patiria bet kokios formos psichologinį smurtą dėl savo pažymių, pastoviai spaudžiamas atskleisti savo tariamą talentą, arba kai tėvai trokšta, kad vaikas taptu tuo, kuo jiems paties kažkada nepavyko tapti. Galiausiai, ar normalios šeimos yra pasiruošusios iššūkiui, kai ateis diena, kai jų vaikas norės prisipažinti, kad yra homoseksualus – ar tai nereikš, kad tėvai totaliai nusivils savo atžala ir toks vaikas bus priverstas matyti kenčiančius tėvus vietoj to, kad gautų iš jų stiprų moralinį palaikymą.
Su vaikais iš asocialių šeimų yra viskas aišku – jie arba eina savo tėvų pėdomis, arba tampa didus žmonės, tačiau, kas nutinka su vaikais iš normalių šeimų, kurie kad ir kokie normalūs bebūtų, kokį gerą darbą beturėtų, gyvena su psichologinėmis traumomis iš vaikystės. Tarsi atsitinka taip, kad vaiko teisių formuojamoje politikoje vaikai iš normalių šeimų yra diskriminuojami tų vaikų atžvilgių, kuriems atitenka visas institucijų dėmesys, tai yra iš asocialių šeimų.
Tad kol nacionalinę vaiko teisių politika bus priklausomai išimtinai nuo garsiai šaukiančių normalių supermamų, kurioms net valdžios institucijos negali paprieštarauti, kad jos galimai ne visada tinkamai elgiasi savo vaikų atžvilgiu, tol valstybė nepaseks kitų per gerą žingsnį toliau pažengusių ir išsivysčiusių šalių pavyzdžiu, kur į vaiką žiūrima ne kaip į kažkieno nuosavybę, kuri turi augti ir vystytis pagal individualų ir subjektyvų jo tėvų pasaulio suvokimą, o kaip į asmenybę, kuri žino, kas yra būti laisvam, kritiškai mąstančiam ar gebančiam būti empatiškam sociumui, kuriame jis gyvena.